Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Versija neįgaliesiems LT | EN

KLAIPĖDOS
MIESTAS

NERINGA

 

Vaikystė šešėlyje

Ištrauka iš Alkoholikų vaikų savaitės metu anonimiškai savo istorija pasidalinusios moters,
pasivadinusios Egle:

„Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, susijusių su mamos alkoholizmu – stoviu lauke (vasara, leidžiasi saulė) ir laukiu iš darbo grįžtančios mamos. Suloja kaimynų šuo, todėl žinau, kad neseniai atvažiavo autobusas ir kažkas eina keliu. Tačiau tai ne mama... Po pusvalandžio – kitas autobusas, bet ji ir vėl neateina. Galiausiai mane pakviečia eiti į vidų – jau temsta. Tądien mama taip ir negrįžta...

... Vėliau išsikraustėme gyventi dviese su mama. Su kiekvienais metais ji vis labiau ir labiau gėrė, kažkaip sugebėdama išlaikyti aukštas pareigas ir padėtį visuomenėje. Aš gerai mokiausi, turėjau draugių, o namuose iš materialinės pusės nieko netrūko. Iš išorės mūsų gyvenimas tikriausiai atrodė puikus. Tačiau man, paauglei, grįžus iš mokyklos (kai mamos „užgėrimai“ pradėjo kartotis itin dažnai), kišant raktą į durų spyną kildavo mintis – ką rasiu už durų? Ar namie nieko nebus (t.y. mama darbe), ar ji gulės ant sofos svetainėje priešais televizorių, viską aplink save apskleidusi neplautomis lėkštėmis, o namuose tvyros tas šleikštus, puikiai juntamas alkoholio kvapas... Laikui bėgant įpratau nuo šių situacijų bėgti užsidarydama savo kambaryje, išeidama tik į tualetą ir į virtuvę užkąsti. Kartais išpildavau butelių turinį į kriauklę ir bandydavau mamą „barti“ bei kelti ultimatumus.

Tada mama kažkam paskambindavo ir alkoholio jai atveždavo... Niekam nepasakodavau apie tai, kas vyksta namuose. Juk mano mama – išsilavinusi ir protinga moteris, argi galėčiau kam nors atskleisti, kas vyksta, kai ji „suserga“ ir pasiima laisvų dienų darbe? Turbūt gėda mane visuomet sulaikė nuo išsipasakojimo netgi artimiausioms draugėms. Gelbėjau save per kūrybą – rašymą, piešimą. Tuo metu internetas jau buvo gana prieinamas, virtualioje erdvėje radau bendraminčių ir kūrybos pripažinimą...

... Tik praėjus daugeliui metų ir priėjus ribą, kai ėmiau nebesuprasti, kodėl aš tokia nelaiminga ir kodėl kartais atrodo, kad kraustausi iš proto... Supratau, kad visa tai – alkoholizmo poveikis. Sužinojau, kad šalia alkoholikų egzistuoja ko-alkoholikai. Supratau, kad baimė, nerimas, nesaugumo jausmas paliko įspaudą mano sieloje. Nemoku užmegzti tikrai artimų santykių su žmonėmis, nes pačius svarbiausius ir skaudžiausius dalykus visada nutyliu, jie lieka taip giliai mano viduje, tarsi neegzistuotų net man pačiai. Negebu suvokti savo jausmų. Tikriausiai iki šiol bijau kažko nenusakomo, grėsmingo, galinčio nutikti bet kurią akimirką, ir svarbiausia, esančio ne kažkur tamsioje nesaugioje gatvėje, o už tų mano vaikystės namų durų – viduje.“

Plačiau apie tai skaitykite: 

 

 

 

Bendradarbiaujame:                   plačiau..