Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Versija neįgaliesiems LT | EN

KLAIPĖDOS
MIESTAS

NERINGA

 

Pasakų konkurso nugalėtojai

Baigėsi konkursas, skirtas Tarptautinei maisto dienai paminėti. Konkurso dalyviai sukūrė labai įdomias pasakas, kūrėjai pademostravo savo įgūdžius bei sveikos mitybos žinias. Komija išrinko tris įdomiausias, kūrybingiausias ir sveiką mitybą atspindinčias pasakas. Pirmos vietos nugalėtoja tapo Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos mokinė Olivija Pociūtė ir jos kurta pasaka "Saldumas ir tamsieji šešėliai". Antrąją vietą užėmė VšĮ Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos mokinė Dominyka Pocevičiūtė sukūrusi pasaką "Šaunusis Agurkėlis". Trečiosios vietos nugalėtoja tapo Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos mokinė Vakarė Adomauskaitė sukūrusi pasaką "Piramidijos Karalius". Visi trys nugalėtojai bus apdovanoti Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro dovanomis bei "Forum cinema" pakvietimais. Dėkojame visiems dalyvavusiems konkurse ir sukūrusiems įdomias paskas.

                                                                                             

 

Dalinamės nugalėtojų pasakomis.

 

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos  mokinė Olivija Pociūtė

 

SALDUMAS IR TAMSIEJI ŠEŠĖLIAI

Seniai seniai didinguose Sveikatos rūmuose gyveno valdovas Agurkonas ll. Didis karalius turėjo rūpestingą žmoną Brokulę ir nuostabaus grožio dukrą Pomidoriukę. Visoje karalystėje klestėjo tvarka ir ramybė, nė vienas karalystės gyventojas nenutuokė, kas yra nerimas ir ligos. Tačiau Agurkonas ll buvo sumanus ir atsargus valdovas, todėl miesto vartus liepė saugoti drąsiems ir narsiems milžinams Vitamininui ir Skaidulinui. Atsakingi milžinai karalystę saugojo  dieną ir naktį, nesudėdami bluosto.

Tačiau vieną dieną prie didelių ir įspūdingų miesto vartų pasirodė nepažįstami svečiai. Vitamininas ir Skaidulinas, apakinti netikėtų svečių grožio ir apsvaiginti saldaus ir malonaus kvapo, praleido nepažįstamuosius pro vartus. Atvykėliai įžūliai įžengė i miesto aikštę ir garsiai, lyg giedantys gaidžiai pasiskelbė:

– Mes esame didieji revoliucionieriai – Saldainaitis  ir Pyragaitis. Mes supažindinsime Jus su tikrosiomis gėrybėmis, kokių jūs nesate ragavę ir išvis regėję. Dabar jūs, šios karalystės gyventojai, suprasite, kas yra tikroji laimė!

Netikėtai svetimšaliai sukišo rankas į atsineštus krepšius ir, ištraukę pilnas saujas saldumo, pradėjo mėtyti karalystės gyventojams. Šie „apšalo“: saldumas jiems taip patiko, kad  pasijuto apgauti ir  kaltino karalių, esą čia jis kaltas, jog jie tokio gėrio net akyse nebuvo matę. Tačiau valdovas buvo išmintingas ir nesivėlė į ginčus su gyventojais: jis suprato, kad čia slypi klasta. Vieną naktį, kai neryški jaunatis bandė įveikti tamsą, Vitamininas pastebėjo kažką judant taku, vedančiu miesto link. Karalystės sargai įtempė akis ir bandė įžiūrėti, kokie ten padarai pareina, tačiau buvo taip tamsu, kad į akį durk – nieko nematysi. Staiga milžinai pajuto šaltį, kuris vis stiprėjo. Skaidulinas ir Vitaminas atsisuko vienas į kitą, susižvalgė, kai ūmai pro juos prasiveržė tamsūs šešėliai. Miesto sergėtojų akys greitai nukrypo link ištaigingųjų vartų sverto, tačiau uždaryti vartus buvo per vėlu – vaiduokliai jau mieste.

Karalystės gatvelėmis pradėjo sklisti skardus ir grėsmingas juokas, kuris prižadino visus miegančius miestelėnus. Gyventojai išėjo į gatves ir nustėro: visos gatvės, tiltai, pastatai ir net suoliukai ar gėlynai suniekinti, suteršti, apipilti juodu, klampiu, kraują stingdančiu skysčiu. Vienas iš senolių atpažino siautėjančias būtybes – karalystę naikino Nutukimas ir Viršsvoris.

Miesto valdovas Agurkonas ll žinojo, kokios pavojingos jėgos siaubia jo karalystę, todėl pirmą kartą per savo ilgą gyvenimą jis liepė Vitamininui ir Skaidulinui įžengti į miestą ir padėti kovoti su atvykusiomis šmėklomis. Prasidėjo įnirtinga ir veržli kova. Milžinų ir vaiduoklių kardai įsirėmė vienas į kitą, kai netikėtai tamsieji šešėliai išsisklaidė ir akimirksniu atsirado Skaidulinui už nugaros, o juodieji kalavijai prispaudė tvirtą milžino kaklą. Kitas karalystės sergėtojas Vitamininas pastebėjęs, kad šmėklos ruošiasi susidoroti su milžinais po vieną, atskubėjo draugui į pagalbą. Netrukus kovotojai ir vėl stovėjo vienas prieš kitą. Vaiduokliai buvo stiprūs varžovai, vieni miesto milžinai nepajėgė jų nugalėti. Sumanusis karalius, nors ir labai nenorėdamas, privalėjo prašyti pagalbos iš aukščiausiosios valdžios – Vandens viešpatijos. Vandeninas, nors ir labai pykdamas ant karaliaus dėl jo neapdairumo, sutiko padėti. Neregėtu greičiu jis puolė į mūšio įkarštį. Padedami Vandens viešpatijos, milžinai greitai įgijo persvarą. Nusileidus saulei, mūšis pasibaigė. Agurkonas ll džiaugėsi laimėta kova, net didžiajam Vandeninui pyktis ant karaliaus išgaravo. O visiems gyventojams džiaugsmingai pritariant revuliucionieriai Saldainaitis ir Pyragaitis buvo išvaryti iš karalystės be leidimo kada nors čia grįžti.

 

VšĮ Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos  mokinė Dominyka Pocevičiūtė

 

Šaunusis Agurkėlis

Toli toli, už devynių pomidorynių, už devynių salotų lapų gyveno Agurkėlis. Jis turėjo gerą draugą Pomidorių, su kuriuo kartu gyveno daržo platybėse. Agurkėlis su Pomidorium buvo paprastos daržovės. Agurkėlis buvo žalias, visada pakilios nuotaikos, drąsus. O Pomidorius buvo gražiai įraudęs, šiek tiek drovokas, vis gėdydavosi ko nors. Vieną dieną Agurkėlis susitiko su Pomidorium ir kalbėjo apie dantų laužytojus saldinainius. Nė vienam daržo gyventojui nepatiko tie nedorėliai. Agurkėliui saldinainiai atrodė per daug saldūs ir netikroviški.

Vieną kartą Agurkėlį su Pomidorium buvo užpuolę saldinainiai. Pomidoriui buvo prakąstas šonas, o Akurkėlis buvo išvoliotas cukraus pudroje. Po šio išpuolio Agurkėlis nusprendė su jais susidoroti, nes jau gyventi buvo nebeįmanoma. Bet Pomidoriui ši idėja atrodė absurdiška ir jis paklausė Agurkėlio:

  • Kaip mes įveiksim tuos saldinainius? Jau dabar gerai mums šonus aplamdė.
  • Žinoma, dabar jie stipresni, bet neilgai. Mes imsimės plano! –  atšovė Agurkėlis.
  • Plano!? Kokio dar plano? – susimąstė Pomidorius.
  • Tuoj pamatysi.

Ir patraukė abu draugai į daržo gilumą. Pomidoriui buvo neramu, jis nerimavo, ką gi dabar jo draugas bus sugalvojęs. O Agurkėlis žingsniavo drąsai, jo mintyse buvo tik viena – įveikti bet kokia kaina tuos saldinainius. Netrukus jie priėjo ponios Morkienės trobelę. Ponia Morkienė buvo nepaprasta morka, ji mokėjo daug kovos menų triukų. Tad Akurkėlis sumanė pasimokyti pas Morkienę kovos menų. Ponia Morkienė draugiškai sutiko Agurkėlį su Pomidorium ir išklausiusi draugų problemą, nusprendė jiems padėti. Visą savaitę Agurkėlis treniravosi su ponia Morkiene, bėgiojo, sukosi ore ir ko tik nedarė. Ir vieną dieną Agurkėlis sugalvojo Saldinainį iškviesti į dvikovą. Saldinainiai apsidžiaugė, kad turės smagių pramogų.

Dvikova turėjo prasidėti septintą valandą vakaro už trijų upių. Saldinainis nepabūgo iššūkio, o kad dar būtų smagiau pasikvietė savo geriausius draugelius Tortyla ir Čipsėną. Agurkėlis irgi turėjo palaikymo komandą – Braškytę ir Moliūgę, o Pomidoriui jau košmarai vaidenosi. Daug nesvarstę visi iškeliavo į sutartą vietą – Saldumynų Manijos miestą. Daug kas mėgino atkalbėti Agurkėlį nesikauti su Saldinainiu, bet jis atsakė:

–  Reikia, kada nors jiems pasipriešinti, užtenka mus žeminti!

Atvykę į Saldumynų Manijos miestą, Agurkėlis ir jo draugai buvo nemaloniai nustebę: aplinkui mėtėsi išpuvę dantys, tekėjo saldžiųjų gėrimų upės, o dangumi plaukė cukriniai debesys, ore tvyrojo karamelės kvapas. Tiesiog darėsi kraupu. Agurkėlis, pamatęs rožinį saldumynų ringą, nepabūgo. Saldinainis jo jau nekantriai laukė. Vienoje pusėje dvikovos pradžios laukė saldinainių armija ir Tortyla su Čipsėnu, o kitoje – Agurkėlio draugai – Pomidorius, Braškytė ir Moliūgė. Prasidėjo kova. Agurkėlis tuoj prisiminė, ką išmoko iš ponios Morkienės, ir pirmasis smūgiavo Saldinainiui. Šiuo smūgiu Agurkėlis nuskėlė Saldinainiui ausį, iš kurios pabiro šokoladiniai rutuliukai. Saldinainis įsiuto ir puolė Agurkėlį. Agurkėlis gavo pora smūgių į vieną ir kitą šoną, bet atsilaikė. Tada Agurkėlis pradėjo atakuoti ir nieko nelaukęs čiupo Saldinainį, metė per ringą tiesiai į saldžiųjų gėrimų upę. Saldinainis pradėjo rėkti, kad jį greičiau gelbėtų. Bet nė vienas iš Saldinainio draugų nesiryžo šokti į upę, nes galėjo ištirpti. O Saldinainio balsas pradėjo slopti, po truputį jo kūnas lydėsi į vientisą šokolado masę. Jo gerieji draugeliai Tortyla ir Čipsėnas pabėga. Tačiau Agurkėliui pasidaro gaila Saldinainio, jis puola į saldžiųjų gėrimų upę  ir ištraukia Saldinainį. Braškytė ir Moliūgė iš džiaugsmo šūkteli:

  • Šaunuolis Agurkėlis!

Pomidorius susigraudina ir priėjęs taria savo draugui:

  • Tu nepakartojamas, žaliasis Agurkėli, nebaisus tau nei vandenėlis, nei saldumynų armija.

Agurkėlis paspaudžia Saldinainiui ranką ir laimingas sušunka:

  • Sveikas maistas nugalėjo!

Agurkėlis su savo draugais patraukė namo, o Saldumynų Manijos miestas bankrutavo. Nuo šios dienos miestas vadinosi Sveikuolių miestu, kuriame augo įvairių spalvų daržovės, uogos, vaisiai, tekėjo tyras šaltinio upelis, o dangumi plaukė balti kaip pienas debesėliai. Taip visi ir gyveno sveikai ir laimingai!

 

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimanzijos monikė Vakarė Adomauskaitė  

 

PIRAMIDIJOS KARALIUS

Kartą gyvavo stebuklinga karalystė, kurią sudarė penkių aukštų pilis, o jos gyventojai buvo labai įvairūs maisto produktai. Pilį iš išorės supo vanduo. Karalystė vadinosi Piramidija.

Vieną dieną Piramidijoje kilo didelis maištas, nes gyventojai neturėjo pagrindinio vadovo, karaliaus. Iki šiol visi rūpindavosi savo reikalais, tačiau kartą aukščiausiojo pilies aukšto gyventojai, kuriuos vadino saldumynijais, užsimanė imti viską į savo vadžias ir vadovauti visiems pilies aukštams, o karaliumi paskelbti poną Cukrių.  Riebalai, pieniai ir mėsiai šiai minčiai pritarė, bet pirmutinių aukštų gyventojai priešinosi šitai pono Cukriaus vienvaldystei. Nors jis skelbėsi, kad yra dažniausiai naudojamas produktas iš kitų, gyrėsi, kad jam skoniu neprilygsta nei vienas kitas Piramidijos gyventojas. Tačiau grūdžiai, vaisiai ir daržoviai įsižeidė, jie tikrai nenorėjo, kad jų karalystei vadovautų pasipūtęs ir savanaudis ponas Cukrius.

Kitą dieną buvo sušauktas visos karalystės gyventojų susirinkimas. Kiekvieno aukšto gyventojai pradėjo šaukti ir įrodinėti savo naudingumą. Vieni gyrėsi, kad turi daug vitaminų, kiti, kad juos labai mėgsta. Visi buvo tokie įsijautę į savo pliusų ir minusų skaičiavimą, kad nė nepastebėjo kaip neiškentęs šių ginčų netikėtai prabilo skaidrus vanduo:

- Gana, baikit šį bereikšmi ginčą! Visi jūs svarbūs ir visi turit savo vieta šioje karalystėje. Nepamirškite, kad jūsų pareiga yra gyventi vardan žmonių.

- Nesikišk, tu išvis nesi karalystės gyventojas, o ir žmonės tavęs nemėgsta!, - susierzinęs šūktelėjo Cukrius.

- Gerbiamasai, ar žinojai, kad be manęs žmogus negali išgyventi nei poros dienų, o be maisto galima išgyventi apie mėnesį,- tarė vanduo.

-Prieštaraujam!,- sukilo karalystės gyventojai.

-Mielieji, aš tik noriu priminti, kad neteisinga būtų atiduoti valdžią į rankas vienam ir jį liaupsinti kaip vienintelį ir svarbiausią produktą. Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno iš jūsų žmogui reikia lyg vandens, vienus jis renkasi kelis kartus per dieną, kitus kartą, o saldumynijai yra labai retas, bet daug laimės suteikiantis malonumas.

Po vandens pasisakymo visi gyventojai pradėjo kalbėtis, pamažu ėmė susiprast, kad visų jų pareiga teikti naudą, energiją ir vitaminus žmonėms, o ne ginčytis, kuris geresnis, o kuris ne. Visi bendru sutarimu nutarė, kad karaliumi tituluoja vandenį ir viskam aprimus Piramidijoje vėl įsivyravo taika ir ramybė.           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bendradarbiaujame:                   plačiau..