Apsišaukėlio fenomenas

psichologės Aušros Bolgovos straipsnis

Pastaraisiais metais psichologinėse konsultacijose besilankantys žmonės, pasakodami apie savo patiriamus sunkumus, vis dažniau įvardija patiriantys gana stiprų apsišaukėliškumo jausmą dėl tarsi nepelnytų savo karjeros pasiekimų bei nerimą, kad tai gali būti demaskuota, nepaisant pagrįstų įgūdžių ir pasiekimų įrodymų. Toks psichologinis fenomenas yra vadinamas apsišaukėlio (angl. imposter) sindromu. Šis psichologinis reiškinys yra plačiai paplitęs skirtingų lyčių, amžiaus, rasių, kultūrų populiacijose.

Vidinė sabotacija

Asmenys, kuriems būdingas apsišaukėlio sindromas, savo pasiekimus neretai priskiria ne savo įgūdžiams ar gebėjimams, bet atsitiktinei sėkmei ar tarpasmeninių santykių įtakai. Tokie žmonės jaučiasi nesaugiai, neužtikrintai, dažnai nepasitiki savimi, yra sabotuojami savęs pačių. Ilgalaikėje perspektyvoje yra dažniau kamuojami depresiškumo, nerimo jausmų, emocinio išsekimo, pervargimo, patiria daugiau tarpasmeninių konfliktų nei asmenys, nepasižymintys šiuo fenomenu. Apsimetėlio / apsišaukėlio reiškinys  būdingesnis žemesnės savidisciplinos žmonėms, savo realias kompetencijas suvokiantiems tarsi pažemintai ar sumažintai. Čia tikriausiai būtų galima prisiminti ne vieną istoriją apie savo pasiekimais abejojančius klasės dešimtukininkus, mokslininkus, kitose srityse karjeros laiptais kopiančius asmenis.

Perfekcionistas, kuris nemoka pasidžiaugti sėkme

Nustatyta, kad psichologinis apsišaukėliškumo reiškinys reikšmingai koreliuoja su kitomis asmenybės savybėmis, pvz., žemu sąmoningumu, išreikštu neurotiškumu bei perfekcionizmu. Dalis intelektinio netikrumo jausmo atvejų yra susiję su savigarbos kompensacija dėl savidisciplinos stokos. Perfekcionizmą ir apsišaukėliškumą vienija noras būti tobulam, nes tikima, kad savo gebėjimais ir kompetencijomis galima sulaukti kitų susižavėjimo, užsitarnauti pagarbą ar bent jau nesusilaukti nepalankaus kitų vertinimo. Visgi sau keliamiems aukštiems reikalavimams ribų perfekcionisto galvoje nėra, tad nėra įmanoma nepatirti ir vidinio nepakankamumo, suklydimo, nusivylimo jausmų, kurie paprastai yra slepiami dėl to, kad yra suvokiami kaip neišpildytų standartų, netobulumo ženklai. Beveik taip pat yra ir su asmenimis, kurie pasižymi apsišaukėlio fenomenu ir tik iš labai nežymių niuansų, t. y. negebėjimo pasidžiaugti sėkme ar pastebimo išgyvenimo dėl neišpildytų sau keliamų lūkesčių, galima atskirti, ar šalia perfekcionizmo esama ir apsišaukėliškumo patirties.

Apsišaukėlio fenomenas mažta, kai

  • mokomės priimti save tokius, kokie esame dabar;
  • susitelkiame į savęs pažinimą ieškodami ir akcentuodami savo stipriąsias savybes, o ne tobulindami silpnąsias;
  • nesusitapatiname su klaidomis, klaidos tik dalis mūsų gyvenimo patirties, iš kurių mes galime mokytis. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro;
  • mokomės pasidžiaugti visais savo pasiekimais, nekvestionuodami jų atsitiktinės ar neatsitiktinės kilmės, priimdami pasiekimą kaip faktą;
  • užsiimame kasdienėmis sąmoningo dėmesingumo (angl. mindfulness) pratybomis;
  • pastebime savo mąstymo klaidas (neigiamų dalykų išryškinimą, teigiamų patirčių nuvertinimą, dichotominį mąstymą „viskas arba nieko“, mąstymą kategorijomis „turiu arba privalau“, perdėtus apibendrinimus, susiasmeninimą, minčių skaitymą ar ateities numatymą ir t. t.) ir keičiame savo disfunkcinius įsitikinimus apie save ir kitus (gyventi taikoje su savimi ir pasauliu tikrai nepadeda tokie įsitikinimai, kaip „būsiu vertingas tik tada, kai pasieksiu karjeros aukštumų“; „gerbs tik tada, kai pranoksiu lūkesčius“ ir t. t.);
  • skiriame dėmesio darbui su nerimu ir depresyvumu (pažinimui ir įveikoms);
  • laviname mokymosi ir savikontrolės įgūdžius.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad siekiant mažinti apsišaukėlio reiškinio neigiamą ilgalaikę įtaką, pastangas turi dėti ne tik patys asmenys, susiduriantys su šiuo sunkumu, tačiau ir visa visuomenė. Tai galime daryti didindami tarpusavio suvokimą ir susikalbėjimą šia tema. Asmuo negali dėl to būti vertinamas ar kaip nors nuvertinamas, teisiamas. Viena pagrindinių visuomenės užduočių yra palaikančios, draugiškos aplinkos kūrimas, suteikiančios erdvę vieni kitiems savyje atpažinti apsišaukėlio fenomeno ypatumus su galimybe dalytis savo patirtimi, leisti jai būti ir galbūt praeiti.

Literatūra

  1. Grubb, W. L. (2021). Perfectionism and the Imposter Phenomenon. Journal of Organizational Psychology, 21(6), 25-42.
  2. Yao D. (2021). Depth and persistence: what researchers need to know about impostor syndrome. Understanding impostor syndrome’s complexity and its effect on research persistence. COMMUNICATIONS OF THE ACM 64(8), 39-42.
  3. Naijean S. Bernard, Stephen J. Dollinger, Nerella V. Ramaniah. Applying the Big Five Personality factors to the impostor phenomenon. Journal of personality assessment, 78(2), 321–333.
Facebook
Twitter
LinkedIn