Savižudybės esmė – nebejausti vidinio skausmo

psichologės Deimantės Adakauskienės straipsnis

Rugsėjo 10 – oji – pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Minėtinos dienos neretai kaip bangos praplaukia mums pro akis, nepaliesdamos savo purslais, ir tik kai bent kartą esame bangos užlieti  – suprantame ką reiškia sušlapti.

Savižudybės tema neretam gali pasirodyti dar viena liūdna tema į kurią nėra reikalo gilintis, kuri nėra aktuali ar net pernelyg eskaluojama, ir tik asmenys susidūrę su savižudybės fenomenu supranta kaip svarbu yra apie tai kalbėti.

Daug straipsnių parašyta apie savižudybę apipynusius mitus, savižudybės grėsmę signalizuojančius ženklus, ką daryti jei išgirdome apie artimojo suicidines mintis ar patys galvojama apie savižudybę. Šiandien kviečiu pabandyti pajausti kito skausmą, pabandyti suprasti savižudybės esmę.

Labai svarbu suprasti, kad savižudybės tema gali paliesti mus kiekvieną. Mes nežinome kaip patys ar mūsų artimieji reaguotų itin įtemptoje situacijoje, kurioje, atrodo, sugriuvo viskas, ką per daugelį metų kūrėme, kas mums yra itin svarbu. Kartais didžiulį beviltiškumo jausmą, emocinį skausmą gali sukelti vien tik neapčiuopiamas vilties praradimas. Kiekvienam vidinio pasaulio griūtį gali sukelti skirtingi dalykai.

Taip jau susiklostė – žmonės turi instinktą, vidinį troškimą gyventi. Pabandykite įsivaizduoti koks didžiulis emocinis skausmas, kančia, beviltiškumas ir beprasmiškumas turi užlieti, kad gyvenimo instinktas nusloptų. Kaip stipriai skauda sielą, kad žmogus gali būti pasiryžęs paaukoti didžiausią savo turimą dalyką – gyvenimą. Ir galima įvairiai tai traktuoti – kaip silpnumo požymį ar drąsos – visai nesvarbu. Svarbu yra tai, kad nei vienas suicidinių minčių turintis žmogus nenori mirtis – jis/ji nori atsikratyti sielą veriančio skausmo… BET KOKIA KAINA.

Kiekvienas turime skirtingas, autentiškas patirtis, ko pasekoje ir skirtingus psichologinius įveikos mechanizmus, kurie aktyvuojasi susidūrus su sunkumais, nelaimėmis, šoku. Ta pati situacija skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingus, skirtingo intensyvumo jausmus. Kas vienam atrodo smulkmena – kitam gali būti paskutinis lašas, perpildęs skausmo taurę, ir tada tampa nebesvarbu kaip stipriai kentės artimieji, netekę mylimo asmens, ką pagalvos kiti – savižudybė gali tapti vienintele sugalvota išeitimi išsivaduoti iš kančios. Dėl to yra labai svarbu pastebėti šalia esančiojo skausmą, atvirai kalbėti apie suicidines mintis, skatinti kreiptis pagalbos į specialistus, pabūti kartu su žmogaus emocijomis – nevertinant, ne patariant, tiesiog IŠBŪNANT KARTU.

Pabūkime vilties uostu audringoje gyvenimo jūroje. Niekas nežinome, kada tokio uosto prireiks patiems.

Norintiems pasisemti daugiau žinių ir jaustis tvirtesniems pastebinti savižudybės ženklus ir kalbantis su žmogumi, esančiu savižudybės krizėje, kviečiame dalyvauti savižudybių prevencijos mokymuose. Daugiau informacijos apie mokymus rasite čia.

Facebook
Twitter
LinkedIn