Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.
  

 

Versija neįgaliesiems LT | EN

KLAIPĖDOS
MIESTAS

NERINGA

 

Mažų vaikų savireguliacija

Vaikui augant, tėvai vis labiau nori, kad jis būtų ne tik sveikas ar valgus, bet ir geras. Šis buvimas geru paprastai apima mokėjimą palaukti, susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio ir gebėjimą įvairius dalykus daryti pačiam, t. y. pamažu tapti savarankiškam. Pastarųjų trijų komponentų bendras vardiklis yra savireguliacija, pasak V. Legkausko, dar apibrėžiama kaip „žmogaus mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“. Kitaip tariant, savireguliacija suprantama kaip tarpusavyje susiję individo gebėjimai ir procesai, leidžiantys valdyti bei moduliuoti dėmesį, elgesį ir emocijas, prisitaikant prie vidinių ir išorinių reikalavimų. Nepriklausomai nuo teorinio požiūrio, šiandien neabejotinai sutinkama, kad tai – vienas svarbiausių psichologinių raidos konstruktų, plačiai nagrinėjamų jau keletą dešimtmečių.

Savireguliacijos formavimasis ir žaidimo vaidmuo ankstyvojoje vaikystėje

Savireguliacijos gebėjimus formuoja vaiko prigimtis ir patirtis, jie atsiranda bei stabilizuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Savireguliacijos gebėjimų raidą lemia individualių vaiko bruožų ir tėvų bei supančios aplinkos sąveika. Pagal C. B. Kopp, pateikusią savireguliacijos raidos modelį, valingos ir sąmoningos kontrolės gebėjimai išryškėja sulaukus maždaug 36 mėnesių, mat iki tol naujagimių ir kūdikių atsakus veikia išoriniai įvykiai, pvz., tėvų elgesys arba įgimti biologiniai mechanizmai, pvz., refleksai. Dėl to svarbu suprasti, kad trejų–ketverių metų vaikui dar gali būti sunku elgtis pagal tam tikras taisykles, derinti savo elgesį prie kitų, susilaikyti. Visgi šių gebėjimų vystymui labai svarbų vaidmenį atlieka vaizduotės arba vaidmenų ir kiti grupės žaidimai, kuriuose mažieji turi galimybę reguliuoti kitą drauge žaidžiantį vaiką (-us), nuolat jam primindami, ką šis daro ne taip. Tokiu būdu žaidžiantys vaikai dar nereguliuoja savo elgesio, bet puikiai reguliuoja ir kontroliuoja vienas kitą bei mokosi tai taikyti sau, susiduria su vaidmens taisyklėmis, kurių nesilaikydami iš žaidimo iškrenta. Palaipsniui vaikas ima paklusti vaidmens reikalavimams, o būtent tai darydamas patiria žaidime didžiausią malonumą, nes tam tikrų savo impulsų sukontroliavimas galiausiai suteikia vaikui pasitenkinimą – ne tik išlikimą žaidime, bet galimai ir pergalę.

Neretai išlieka opus klausimas, kaip žaidimo metu stebimą savireguliaciją padėti vaikui perkelti į realias gyvenimo situacijas? Suaugusiesiems rekomenduojama įtraukti vaiką į gyvenimiškų taisyklių kūrimą, ugdyti atsakomybės jausmą (pavyzdžiui, rūpinimąsi augintiniu, kasdienę buitį). Išsyk svarbu suteikti erdvės vaiko kūrybiškumui, sprendimų priėmimui. Priešingu atveju, jeigu vaikas augs nuolat kontroliuojamas suaugusiųjų, bus įspraustas į pernelyg kruopščiai už jį suplanuotą laisvalaikį, vieną po kito einančius būrelius ar kitas veiklas, kuriose nelieka arba lieka labai mažai vietos fantazijai, žaidimui, savarankiškiems sprendimams, formuotis savireguliacijos įgūdžiams gali būti sunku.

Savireguliacijos reikšmė

Teigiama, kad gebėjimas reguliuoti savo elgesį bei veikti pagal socialinius standartus parodo ankstyvosios raidos ir socializacijos kokybę, todėl tai yra tarp esminių raidos bei socializacijos uždavinių pirmaisiais gyvenimo metais. Išskiriama, kad gebėjimu nutolinti pasitenkinimą bei palaikyti pusiausvyrą yra apibūdinami ir savidrausmės komponentai, kitaip įvardijami kaip tinkamo gyvenimo pamatas. Bene geriausiai žinomas ir klasikiniu vadinamas būdas savikontrolei įvertinti – Stanfordo zefyro (arba malonumo atidėjimo) eksperimentas, kurio metu ikimokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę rinktis tarp vieno zefyro dabar arba dviejų vėliau. Eksperimento vykdytojas pasakydavo vaikui, kad šis gali gauti vieną zefyrą dabar arba palaukti, kol jis grįš, tuomet jis gautų ir galėtų suvalgyti du zefyrus. Pasilikę vieni kai kurie vaikai suvalgydavo zefyrą nedelsdami, kiti retkarčiais lyžteldavo arba kąsdavo po mažytį kąsnelį, treti išlaukdavo visą numatytą laiką (15 min.), net jeigu laukiant keisdavosi elgesys: žvilgsnis perkeliamas į kitus objektus, uostomi zefyrai, trepsima kojomis, linguojama susiėmus už galvos ar puolama į ašaras. Tie, kurie galėjo išlaukti ir atidėti malonumą, pademonstravo savikontrolės įgūdžius, esminius suaugusių žmonių veikloje. Visgi pastebima, kad kai kuriems šio gebėjimo stinga, ir tokie vaikai dažnai įvardijami kaip problemiški: mokykloje gauna prastus pažymius, praleidinėja pamokas, yra impulsyvūs ir tas impulsyvumas paveikia jų socialinį gyvenimą. O geresni savireguliacijos gebėjimai teigiamai veikia vaikų adaptaciją mokykloje. Atitinkamai tęstiniai minėto eksperimento rezultatai parodė, kad vaikų gebėjimas atidėti malonumą leidžia numatyti jų pažintines ir socialines kompetencijas ateityje.

Būkite pavyzdžiu

Vaiko impulsyvaus ar nepageidaujamo elgesio akistatoje tėvams itin svarbu įgalinti savo pačių savireguliacijos gebėjimus – stengtis išlikti ramiems. Neretai vaikai lyg veidrodis atspindi tėvų emocijas, patiriamą stresą. Išlaikydami savikontrolę, galime mažuosius geriau suprasti ir atjausti. Svarbu priminti sau, kad vaiko savireguliacijos gebėjimai lavėja su amžiumi, vykstant reikšmingiems smegenų raidos procesams, todėl taip pat svarbu būti kantriems.

Bausmės – ne išeitis

Vaikams toli gražu ne visada pavyksta atlaikyti kylančias intensyvias emocijas – gali pasireikšti impulsyvumas, susierzinimas, agresija. Jei tokio elgesio pasekmė yra savireguliacijos gebėjimų stoka, bausmės neišmokys vaikų išlikti ramių, įveikti sunkumų ar prisitaikyti skirtingose situacijose. Kitaip tariant, bausmės nestiprins įgūdžių, reikalingų reguliuoti savo dėmesį, elgesį ir emocijas.

Priešingai, tokia aplinkinių elgesio forma gali sukelti vaikui dar didesnę frustraciją, gėdos, kaltės jausmus, nesėkmės baimę – tokiu būdu nepageidaujamas vaiko elgesys bus tik pastiprinamas. Galiausiai padažnėjęs nepageidaujamas elgesys gali tolinti vaiko ir tėvų ar mokytojų tarpusavio ryšį bei pastūmėti į uždarą nesibaigiančio streso ratą, įtraukiantį visus susijusius narius.

Struktūra ir nuoseklumas

Padėkite vaikui suprasti, ko jis gali tikėtis tam tikrose situacijose ir ko tikimasi iš jo (laikantis rutinos, kasdienių taisyklių). Aiškumas ir nuspėjamumas yra reikšmingi mažinant stresą. Be to, pastebėta, kad žaidybinių situacijų metu vaikams gerokai lengviau sekasi išlaukti ar laikytis taisyklių, kai to reikalauja vaidmuo (pavyzdžiui, vaikas atlieka sargybinio ar apsauginio rolę), arba, kitaip tariant, yra aiškus ir suprantamas tikslas. Kviesdami vaiką į dialogą ir stengdamiesi paaiškinti konkretaus elgesio tikslus bei pasekmes, galime tikėtis gerokai efektyvesnio rezultato ir stiprinti mažųjų savireguliacijos gebėjimus.

Jausmų įvardijimas ir neatidėliotinas grįžtamasis ryšys

Kalbėkite su vaiku apie jausmus: padėkite juos atpažinti, įsivardyti, įvertinti emocijų intensyvumą (pavyzdžiui, skalėje nuo 1 iki 5). Galiausiai akcentuokite, kad nesėkmės dažniausiai yra neatsiejama augimo ir mokymosi sąlyga, o sėkmės atveju išsakykite pelnytus pagyrimus, taikykite paskatinimus – tai gali būti laikas mėgstamai vaiko veiklai: filmukams, žaidimui, naudojimuisi ekranais ir kt.

Straipsnį parengė psichologė Dovilė Kavaliauskaitė

Iliustracija: www.freepik.com

Literatūra

  1. Blair C., Diamond A. (2008). Biological processes in prevention and intervention: The promotion of self-regulation as a means of preventing school failure, Developmental Psychopathology, 20(3), 899–911.
  2. Breidokienė R., Jusienė R. (2012). Savireguliacija ankstyvojoje vaikystėje: sampratos problematika, Psichologija, 46, 27–44.
  3. Eisenberg N., Spinrad T. L., Eggum N. D. (2010). Emotion-related self-regulation and its relation to children's maladjustment, Annual Review of Clinical Psychology, 6, 495–525.
  4. Hakkarainen P., Brėdikytė M., Brandišauskienė A., Sujetaitė-Volungevičienė G. (2015). Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: žaidimas ir savireguliacija. Kaunas: Vitae Litera.
  5. How to Support Self-Regulation Difficulties in Children [žiūrėta 2021-10-25] Prieiga per internetą: https://www.foothillsacademy.org/community-services/parent-education/parent-articles/self-regulation-difficulties.
  6. Kiss M., Fechete G., Pop M., Susa G. (2014). Early childhood self-regulation in context: parental and familial environmental influences. Cognition, Brain, Behavior. An Interdisciplinary Journal, 18(1), 55–85.
  7. Kochanska G., Coy K. C., Murray K. T. (2001). The development of self-regulation in the first four years of life, Child development, 72(4), 1091–1111.
  8. Kopp C. B. (1982). Antecedents of self-regulation: a developmental perspective. Developmental Psychology, 18(2), 199–214.
  9. Lamm C., Lewis M. D. (2010). Developmental change in the neurophysiological correlates of self-regulation in highand low-emotion conditions, Developmental neuropsychology, 35(2), 156–176.
  10. Legkauskas V. (2013). Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai. Vilnius: Vaga.
  11. Mischel W., Shoda Y., Rodriguez M. L. (1989). Delay of gratification in children, Science, 244, 933–938.
  12. Peck M. S. (2009). Nepramintuoju taku. Vilnius: Vaga.
  13. Raffaelli M., Crockett L. J., Shen Y-L. (2005). Developmental stability and change in self-regulation from childhood to adolescence, The Journal of Genetic Psychology, 166(1), 54–75.
  14. Reed M. A., Pien D. L., Rothbart M. K. (1984). Inhibitory self-control in preschool children, Meril-Palmer Quarterly, 30(2), 131–147.

Bendradarbiaujame:                   plačiau..