Parengė Šarlotė Einikienė, psichologė, atsakinga už pagalbos savižudybės krizėje esantiems teikimo tinklo koordinavimą
Kaip ir kasmet, rugsėjis yra Tarptautinis savižudybių prevencijos mėnuo. Šį mėnesį ypatingą dėmesį skiriame savižudybių prevencijai, siekdami paneigti mitus apie savižudybės krizę, skatindami bendruomeniškumą bei šviesdami visuomenę.
Dažnai baziniuose savižudybių prevencijos mokymuose girdime: „Viskas mums aišku apie savižudybės krizę, bet o ką daryti, kai ją pastebime? Ar tiesiog priėjus klausti apie tai? O jei kitas pagalvos, kad tai mums kažkas negerai? O jei padarysime daugiau žalos?“ ir taip toliau. Tokie klausimai yra labai natūralūs ir žmogiški, nes su savižudybės krize akis į akį susiduria ne kiekvienas žmogus, tad natūralu, kad tokioje situacijoje galime pasimesti ir dvejoti.
Šiame straipsnyje pasidalysime, kokie pagrindiniai žingsniai padeda užtikrinti, kad savižudybės krizėje esantis žmogus bus išgirstas, suprastas ir sulauks tinkamos pagalbos.
Kodėl vengimas kalbėti tiesiai nėra naudingas?
Tiesus klausimas, ar žmogus galvoja apie savižudybę, savižudybės nepaskatina. Jei asmuo tokių minčių ar ketinimų neturi, toks klausimas nepasės jokios minties sėklos apie savižudybę. Įsivaizduokite, kad visavalgio klausiama: „Ar esi vegetaras?“. Ar šis klausimas jį paskatintų tapti vegetaru? Ar vienas klausimas gali daryti įtaką mūsų gyvenimo būdo pasirinkimams? Tikėtina, kad ne. Tačiau jei asmuo turi minčių apie savižudybę ar ketinimų sau pakenkti, tiesus klausimas gali padėti pradėti pokalbį ir suteikti asmeniui galimybę pasikalbėti apie savo jausmus bei išgyvenimus ir galiausiai išgelbėti jam gyvybę (Tu esi, n.d.).
Dažniausiai žmogui apie savižudybės grėsmę kalbėtis yra sudėtinga ir nedrąsu, todėl kai įtariame, kad asmuo išgyvena panašius jausmus, vengimas kalbėti tiesiai gaišina laiką. Žmogus gali lakoniškai ir kategoriškai atsakyti į klausimus, kaip jaučiasi, ar jam viskas gerai, kodėl jis toks liūdnas, ar jam kažkas nutiko, bet niekada neatskleisti savo tikrų jausmų bei minčių (Tu esi, n.d.).
Jei pastebime savižudybės rizikos ženklus, neturėtumėme delsti ir reiktų klausti tiesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“. Apie savižudybės rizikos ženklus galite skaityti mūsų ankstesniame straipsnyje (nuoroda nurodyta šaltiniuose) arba apie juos daugiau sužinoti Sveikatos biuro organizuojamuose nemokamuose baziniuose savižudybių prevencijos mokymuose.
Kaip paklausti TO klausimo?
Visų pirma, turime normalizuoti dažnam asmeniui kylančius jausmus, susidūrus su šia ir panašiomis temomis: išgąstis, dvejonė, baimė, pyktis, liūdesys, neviltis. Tai labai žmogiška ir normalu. Mūsų visų emocijos yra svarbios, tad susidūrus su kito žmogaus savižudybės grėsme neturėtume pamiršti ir savęs. Kalbant su asmeniu, esančiu savižudybės krizėje, pokalbio akimirką svarbiausia yra krizę išgyvenančio asmens būsena bei jausmai, tačiau po pokalbio turime atrasti paramą bei palaikymą iš artimųjų, kolegų ar kitų mums patikimų asmenų. Paramą gali suteikti emocinės paramos linijos (pagalbos šaltiniai nurodyti straipsnio pabaigoje).
Visų pirma – įsiklausykite
Reikia bendrauti palaikančiu tonu, nekaltinti ir neteisti asmens. Skatinama savižudybės neromantizuoti ir klausti apie ją tiesiogiai: „Ar galvoji apie savižudybę?“ Svarbiausia išlikti ramiam ir daugiau klausyti nei kalbėti. Reikia parodyti savo artimajam, kad jumis galima pasitikėti, jums galima išsikalbėti ir kad jūs suteiksite tokią paramą, kokią sugebate. Dažnai išsikalbėjimas gali padėti sumažinti savižudybės rizikos intensyvumą ir impulsyvumą. Nekritikuokite ir nekaltinkite asmens išsakydami savo susirūpinimą (APA, 2013; Skruibis, 2016).
Ieškokite profesionalios pagalbos
Įsiklausymas ir kvietimas pokalbio yra pirma pagalba savo artimajam savižudybės rizikos akivaizdoje. Jei asmuo bijo kreiptis profesionalios pagalbos, galite priminti, jog psichologai ir kiti psichikos sveikatos specialistai naudoja moksliškai patvirtintas technikas, kurių tikslas – padėti asmeniui atrasti adaptyvius problemų sprendimų būdus ir stiprinti savo psichikos sveikatą (APA, 2013). Kartais asmenys nenori kreiptis pagalbos dėl girdėtų mitų, stigmos ar nemalonios ankstesnės patirties. Kviečiame išsiaiškinti galimas nenoro priežastis ir rinktis tokius pagalbos būdus, kurie asmeniui būtų komfortiškiausi bei saugiausi.
Veiksmų sudarymas.
Galima klausti asmens, kokių konkrečių veiksmų jis gali imtis, kurie padėtų sumažinti savižudybės riziką ir psichologinį skausmą; koks jo socialinio palaikymo ratas ir kt. (Skruibis, 2016).
Kaip elgtis, kai asmuo nenori su manimi kalbėtis?
Tai viena dažniausių baimių, kurią mums tenka išgirsti mokymų metu: dvejonė, kad sužinojus apie savižudybės krizę, asmuo nenorės tęsti pokalbio, pasidalinti daugiau ar net kreiptis pagalbos. Kas tada?
Svarbu prisiminti:
• Asmuo pats renkasi, ar yra pasiruošęs kalbėti apie savižudybę, jo spausti nereikia.
• Priminkite, kad esate visada šalia, jeigu jam / jai reikės palaikymo ar pagalbos.
• Savo klausimą galima pakartoti po kurio laiko. Gali būti, kad anąsyk tiesiog buvo netinkamas laikas pokalbiui.
• Užsiminti, kad be mūsų yra kitų žmonių, su kuriais jam galbūt labiau norėtųsi kalbėtis (pvz., artimasis, emocinės pagalbos konsultantas, šeimos gydytojas ar psichikos sveikatos specialistas) (Tu esi, n.d.).
• Jei asmuo nenori kreiptis pagalbos, galime priminti, kad kai patiriame fizinės sveikatos sutrikdymą, kreipiamės pagalbos, pavyzdžiui, lūžus kojai, jos nebandome pagydyti patys. Tas pats galioja ir mūsų psichikos sveikatai – jei kenčiame, neprivalome su tuo likti ir tvarkytis vieni.
• Svarbu nekelti ultimatumų bei sąlygų, pavyzdžiui: „nepadėsiu / nebūsiu šalia, jei nesusitiksi su specialistu“ (Tu esi, n.d.).
Kaip padėti sau susidūrus su kito žmogaus savižudybės krize?
Labai svarbu nepamiršti savęs teikiant paramą asmeniui, patiriančiam savižudybės krizę. Jūsų jausmai ir savijauta taip pat svarbūs.
• Neprisiimkite visos atsakomybės vienas (-a).
• Užsiimkite savirūpa: praktikuokite kvėpavimo, atsipalaidavimo technikas, rūpinkitės savo fizine sveikata (mityba, miego režimas, fizinis aktyvumas), rašykite dienoraštį, užsiimkite piešimu ir kt.
• Kreipkitės emocinės paramos sau į psichologą arba emocinės paramos liniją.
• Nežinant, kaip elgtis, galite skambinti krizių įveikimo komandai numeriu 1815. Komandos nariai gali pakonsultuoti dėl tolimesnių veiksmų teikiant efektyvią pagalbą asmeniui, esančiam savižudybės krizėje.
Kai susiduriame su savižudybės krize, normalu, kad gali kilti dvejonių ar baimių. Svarbu prisiminti, kad tą akimirką svarbiausia pamatyti savižudybės rizikos ženklus, apie juos klausti ir išklausyti. Pagalba prasideda jau nuo vieno klausimo, tad nelikime abejingi.
Pagalbos šaltiniai: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba/
Pagalbos šaltiniai savižudybės rizikos atveju: https://tuesi.lt/
Savitarpio pagalbos grupė nusižudžiusiųjų artimiesiems – asociacija „Artimiems“, el. p. klaipeda@artimiems.lt
Šaltiniai:
- Informacija apie savižudybės rizikos ženklus: Einikienė, Š. (2023). Kai atsiduriame kryžkelėje. Rasta: https://www.sveikatosbiuras.lt/naujienos/psichikos-sveikata/kai-atsiduriame-kryzkeleje/
- Skruibis, P. (2016). Psichologinės pagalbos gairės ketinantiems nusižudyti, mėginusiems nusižudyti ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius.
- Būk pasiruošęs. (n.d.). Tu esi. Rasta: https://tuesi.lt/ieskau-pagalbos-kitam/kaip-kalbetis-apie-savizudybe/buk-pasiruoses/
- Tu GALI kalbėtis apie savižudybę. (n.d.). Tu esi. Rasta: https://tuesi.lt/ieskau-pagalbos-kitam/kaip-kalbetis-apie-savizudybe/tu-gali-kalbetis-apie-savizudybe/
- American psychological association. (2013). How to help in an emotional crisis. Rasta: https://www.apa.org/topics/mental-health/help-emotional-crisis