Švediškas stalas, kitaip – vaikų maitinimo organizavimas savitarnos principu, ugdymo įstaigose pristatomas kaip pažangus būdas ugdyti vaikų savarankiškumą, formuoti sveikatai palankius mitybos įpročius, mažinti socialinę atskirtį ir maisto švaistymą bei gerinti valgymo kultūrą. Tinkamas švediško stalo įgyvendinimas nėra lengvas ir greitas procesas. Efektyviam savitarnos įgyvendinimui svarbus glaudus bendradarbiavimas tarp ugdymo įstaigos bendruomenės, tėvų ir/ar maitinimo paslaugos teikėjo.
Maitinimas švediško stalo principu Klaipėdos miesto ugdymo įstaigose organizuojamas jau nevienerius metus, todėl galime matyti, su kokiais sunkumais susiduriama, ir ieškoti bendrų sprendimo būdų, siekiant užtikrinti veiksmingą mokinių maitinimą.
Švediško stalo rekomendacijose nurodoma, jog „visiškas švediškas stalas – kai sudaryta galimybė patiems vaikams pasirinkti visus valgiaraščiuose nurodytus patiekalus, jų sudedamąsias dalis ir kiekius. Mažesniems vaikams paprašius, patiekalą ar jo dalis gali įdėti suaugusieji (valgyklos personalas, pedagogai ir pan.)“. Kaip privalumai nurodoma galimybė vaikams rinktis ir įsidėti tik tam tikrą maistą bei norimą jo kiekį. Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip šios rekomendacijos iš tiesų yra įgyvendinamos.
Pastebima, jog ne visose ugdymo įstaigose, kuriose nurodoma, kad maitinimas vykdomas savitarnos būdu, mokiniai maistą gali įsidėti patys. Patiekalo išsirinkimas iš tuo metu pagamintų patiekalų nėra savitarnos principo užtikrinimas. Tokiu atveju mokiniai netenka galimybės išmokti įsidėti tiek maisto, kiek nori, o pats principas tampa tik teorinis. Svarbu pridurti, jog nemaža dalis ugdymo įstaigų savanoriškai maitinimą organizuoja dalinio švediško stalo principu. Šis maitinimo organizavimo būdas – sudaryta galimybė patiems vaikams pasirinkti ir įsidėti tik daržovių ar salotų arba tik sriubą, bet ne karštuosius patiekalus ir/ar garnyrus.
Svarbu pabrėžti, kad vaikų maitinimo organizavimas savitarnos principu turi įtakos socialinės atskirties mažinimui. Galima pasidžiaugti, jog daugelyje mokyklų, kuriose įdiegtas švediškas stalas, užtikrinama galimybė nemokamą maitinimą gaunantiems mokiniams rinktis norimą maistą iš visų valgiaraščiuose nurodytų patiekalų. Švediško stalo rekomendacijose teigiama, kad mokiniams, kurie gauna nemokamą maitinimą ir nesuvalgo viso maisto, gali būti sudaryta galimybė kitiems vaikams pasirinkti likusius patiekalus, tokius kaip sriuba, karštas patiekalas ar daržovės. Tokiu būdu visi norintys galėtų pavalgyti, o maisto būtų švaistoma mažiau. Visgi ši reikšminga praktika ugdymo įstaigose galėtų būti pastebima dažniau, nei yra dabar.
Vis dažnesnė problema – mokiniai nespėja ne tik laiku papietauti, bet ir pakartotinai įsidėti norimo maisto. Dėl šios priežasties pietų pertraukos turi būti pakankamos trukmės, kad mokiniai, išsirinkę patiekalus ir jų sudedamąsias dalis, galėtų patys juos įsidėti ir pavalgyti. Siekiant užtikrinti visų norinčių mokinių galimybę papietauti bei mažinti grūstis valgykloje, gali būti ilginamos pertraukos, organizuojamas maitinimas skirtingu metu skirtingoms klasėms arba sudaromas vaikų maitinimo tvarkaraštis pagal klases.
Pastebima, kad teoriškai visi vaikai turi galimybę pasirinkti visus valgiaraščiuose nurodytus patiekalus, tačiau praktiškai nemaža dalis jų renkasi tik iš likusių vieno ar kelių patiekalų. Pateiktos pavyzdinės patiekalų lėkštės ar patiekalų nuotraukos valgiaraščiuose gali padėti mokiniams greičiau išsirinkti patiekalus, galimas jų sudedamąsias dalis, patiekalų derinius ir porcijos dydį, o virtuvės personalui – efektyviau dirbti, kai prašoma įdėti maisto į lėkštę. Šios priemonės ugdo subalansuotos pietų lėkštės suvokimą ir primena, jog augalinis patiekalas gali būti visavertis pietų patiekalas.
Švediško stalo principas gali ugdyti savarankiškumą, atsakomybę už maisto švaistymą ir higienos įgūdžius. Pastebima, kad dalis vaikų nėra pasiruošę savitarnai: neturi įgūdžio plauti rankų prieš pietaujant, jiems trūksta žinių apie subalansuotos lėkštės porcijos dydį, kaip atsakingai įsidėti maisto į lėkštę ir kaip patiems ją išvalyti papietavus. Atkreiptinas dėmesys, jog būtinas nuolatinis mokinių informavimas ir priežiūra dėl rankų plovimo prieš pradedant pietauti. Švarių rankų užtikrinimas savitarnoje gali padėti sumažinti užkrečiamųjų ligų riziką. Siekiant didinti atsakomybę už nesuvalgytą maistą, mokiniai turėtų būti ugdomi ir skatinami savarankiškai sutvarkyti likusį maistą: išvalyti maisto atliekas iš lėkščių, jas atskirai sudėti į tam skirtas talpas bei atskirai padėti nešvarius įrankius.
Kai kuriose mokyklose pastebimas pedagogų įsitraukimo į maitinimo organizavimą trūkumas. Visgi paskirtas budintis asmuo pietų pertraukos metu galėtų būti supažindintas su savo pagalbos mokiniams ir virtuvės personalui svarba bei poreikiu. Labai svarbu, kad pietų valgymo procesas nebūtų suprantamas tik kaip mokinio ir virtuvės darbuotojo reikalas. Tėvai taip pat gali priminti vaikams, jog mityba turi būti įvairi, skatinti ragauti ir rinktis ne tik garnyrą ar vaikų mėgstamus blynelius. Tokiu būdu galima kryptingai prisidėti prie sąmoningesnio mokinių maitinimosi ir sveikatai palankios mitybos formavimo.
Prisiminkime, jog maitinimas švediško stalo principu yra ugdymo dalis, o ne tik maitinimo funkcijos užtikrinimas. Neužtikrinus visos ugdymo bendruomenės įsitraukimo, aiškių taisyklių ir mokinių edukacijos, maitinimas švediško stalo principu veikia tik teoriškai. Nepaisant to, savitarnos modelis išlieka viena perspektyviausių maitinimo formų ugdymo įstaigose. Maitinimas švediško stalo principu skatina savarankiškumą, mažina maisto švaistymą, ugdo pasirinkimo įgūdžius, suteikia vaikams laisvę ir gali turėti įtakos skatinant malonumą valgyti sveikatai palankų maistą.
Informaciją rengė mitybos specialistė Rūta Genutė
Šaltinis: Švediško stalo rekomendacijos – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija