Parengė psichologė Siga Radzevičiūtė
LCC tarptautinio universiteto psichologijos bakalauro studentė Romina Kowsari
Kodėl kai kurie žmonės sprogsta iš pykčio vos peržengę ribą, o kiti – ramiai išsprendžia konfliktą? Agresija – tai daugiau nei tik ūmus emocijų protrūkis. Tai sudėtingas, daugialypis reiškinys, kuris jau seniai kelia klausimų įvairių sričių mokslininkams. Nuo senųjų teorijų, laikiusių agresiją instinktyvia, iki šiuolaikinių, atskleidžiančių genetikos, hormonų, kognityvinių gebėjimų ir aplinkos sąveiką – ši tema kviečia gilintis, pažinti ir suprasti ne tik kitus, bet ir save.
Kodėl mes jaučiame agresiją?
Visų pirma, pradėkime nuo genetikos ir hormonų įtakos agresyviam elgesiui. Pasak Veroude ir kt. (2015), atlikti tyrimai su gyvūnais rodo, kad agresija gali būti užkoduota mūsų DNR. Jų metu buvo nustatyti specifiniai genetiniai žymenys, susiję su agresyviu elgesiu. Pirmiausia, išskiriamas genas, atsakingas už neurotransmiterių – serotonino, dopamino ir norepinefrino – skaidymą. Neurotransmiteriai – tai cheminės medžiagos, padedančios nervų ląstelėms perduoti signalus. Serotoninas ramina – kai jo trūksta, žmogus gali būti impulsyvesnis ir agresyvesnis. Dopaminas skatina siekti to, kas teikia „malonumą“ – kartais agresija gali atrodyti naudinga ar net maloni. Norepinefrinas suaktyvėja streso metu ir paruošia kūną kovai – todėl gali sukelti stipresnę agresyvią reakciją. Be šio svarbaus geno, reikšmingi yra ir hormonų veiklą reguliuojantys genai. Vienas jų tiesiogiai susijęs su testosteronu – padidėjęs jo kiekis dažniau siejamas su didesniu agresyvumu vyrų tarpe. Taip pat tyrimuose minimas oksitocino receptoriaus genas, atsakingas už socialinį ryšį ir emocijų reguliaciją. Sumažėjęs oksitocino receptorių aktyvumas gali lemti agresyvesnį elgesį ir mažesnį gebėjimą užmegzti artimus socialinius ryšius, ypač konfliktinėse situacijose (Veroude ir kt., 2015).
„Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“ – dažnai girdimas posakis, tačiau lyčių skirtumai agresijoje nėra tik stereotipas. Pasak Tiegerio (1980), tyrimai su beždžionėmis rodo, kad kai kurios rūšys pasižymi su lytimi susijusiais agresijos modeliais. Pavyzdžiui, rezusinės beždžionės ar babuinai – jų patinų agresija dažnai susijusi su dominavimo hierarchijomis ir konkurencija dėl patelių. Kita vertus, artimiausiuose mūsų giminaičiuose – šimpanzėse ar gorilose – agresija mažiau susijusi su dominavimu ir dažnai būna mažesnio intensyvumo. Tyrimai su japoninėmis makakomis parodė, kad patelių agresija gali būti tokia pat dažna ir stipri kaip patinų, ypač reaguojant į aplinkos pokyčius ar žmonių buvimą jų teritorijoje. Taigi, ne vien lytis, bet ir aplinka lemia agresijos raišką (Tiegeris, 1980).
Kaip žmonės, esame pranašesni savo gebėjimu samprotauti ir reflektuoti – šios aukštesnės kognityvinės funkcijos taip pat turi reikšmės agresyviam elgesiui. Pasak Huesmanno ir Erono (1989), individualūs skirtumai kognityviniame lygyje gali paaiškinti agresijos variacijas tarp žmonių. Kognityvinių įgūdžių ugdymas prasideda nuo ankstyvos vaikystės. Pavyzdžiui, vaikai, kurie nuolat mato agresyvius pavyzdžius (šeimoje, aplinkoje, medijose), gali išsiugdyti įsitikinimą, kad agresija yra normali ar net pageidautina reakcija. Tokie vaikai dažniau agresyviai interpretuoja kitų elgesį net tada, kai jis nėra priešiškas – tarsi nejučia „tikisi“ blogiausio. Jei agresija duoda rezultatų – pavyzdžiui, padeda gauti norimą žaislą ar apsiginti – ji dar labiau įtvirtinama kaip efektyvi strategija. Ilgainiui formuojasi kognityviniai scenarijai, kurie lemia, kaip vaikas elgsis panašiose situacijose ateityje (Huesmann & Eron, 1989).
Nepaisant vaikystės patirčių ar lyties, mes galime rinktis, kaip elgtis vėliau. Vienas iš suaugusiųjų pasirenkamų elgesių – alkoholio vartojimas – taip pat susijęs su agresija. Bushmano ir Cooperio (1990) tyrimai parodė, kad daug smurtinių nusikaltimų, įskaitant žmogžudystes, užpuolimus ir smurtą artimoje aplinkoje, yra susiję su apsvaigimu nuo alkoholio. Šis ryšys aiškinamas keliais būdais. Viena vertus, alkoholis fiziškai slopina smegenų gebėjimą kontroliuoti impulsus. Kita vertus, alkoholis veikia žmogaus kognicijas ir emocinę būseną – sprendimų priėmimas tampa prastesnis, emocijos stipresnės, o dirgikliams tampame jautresni. Svarbu ir tai, kad kai kurie žmonės tikisi, kad alkoholis sukels agresiją, todėl jų elgesys atitinka tą lūkestį (Bushman & Cooper, 1990). Vis dėlto ne visi, kurie vartoja alkoholį, tampa agresyvūs – tai priklauso nuo jau minėtos sudėtingos sąveikos tarp genetikos, hormonų, lyties, kognityvinių procesų ir aplinkos patirčių. Ir, be abejo, nuo mūsų pačių pasirinkimų ir pastangų priimant taikius bei vidinę ramybę puoselėjančius žingsnius.
Įveikos būdai: ką galime padaryti su agresija?
Jei agresiją lemia tiek biologiniai, tiek aplinkos veiksniai, gali kilti klausimas – o ką tuomet galime padaryti patys? Tyrėjas Densonas (2015) išskiria keturis psichologinius metodus, kurie padeda suvaldyti agresyvų elgesį kasdienėse situacijose:
1. Kognityvinis pervertinimas – situacijos įvertinimas iš kitos perspektyvos
Kognityvinis pervertinimas – tai technika, padedanti pažvelgti į iššūkį keliančias situacijas ne taip emocionaliai. Šis procesas gali vykti dviem etapais: ankstyvuoju ir vėlyvuoju.
Ankstyvasis pervertinimas įvyksta dar iki emocinės reakcijos – pavyzdžiui, įžeidimą žmogus interpretuoja kaip kito blogos nuotaikos išraišką, o ne kaip asmeninį puolimą. Tuo tarpu vėlyvasis pervertinimas pasireiškia jau po emocinio sužadinimo, kai emocijas sunkiau valdyti. Tačiau net ir tokiu atveju papildoma informacija ar kitoks požiūris gali padėti sumažinti agresyvią reakciją. Pavyzdžiui, artimojo elgesys, sergant demencija, dažnai nėra tyčinis – tai gali padėti reaguoti su didesniu supratingumu.
2. Savikontrolės treniruotė – „impulsų raumenų“ stiprinimas
Šis metodas remiasi prielaida, kad savikontrolė – tai ribotas, bet lavinamas gebėjimas. Norint ją stiprinti, taikomos paprastos, bet sąmoningumo reikalaujančios užduotys. Pavyzdžiui, atlikti kasdienes veiklas nedominuojančia ranka. Tokie pratimai reikalauja daugiau dėmesio ir sąmoningo elgesio stebėjimo – tai gali būti naudinga valdant impulsyvias reakcijas ir agresiją.
3. Kognityvinės kontrolės treniruotė – smegenų „stabdžių“ lavinimas
Tai metodas, padedantis stiprinti žmogaus gebėjimą sąmoningai valdyti savo mintis ir veiksmus, ypač reaguojant į emocinius dirgiklius. Jo ugdymui vykdomos treniruotės. Jose dalyviai susiduria su provokuojančiomis situacijomis, tokiomis kaip priešiška kalba, ir mokosi nereaguoti automatiškai, agresyviai. Tyrimai rodo, kad tokios treniruotės ypač veiksmingos žmonėms, linkusiems greitai įsižeisti ar supykti. Šis metodas stiprina vykdomąsias smegenų funkcijas, ypač tas, kurios padeda išlaikyti ramybę sudėtingose situacijose.
4. Dėmesingumo praktika – gebėjimas būti čia ir dabar
Dėmesingumas (angl. mindfulness) – tai gebėjimas sąmoningai stebėti dabartinę akimirką be vertinimo. Agresijos valdymo kontekste tai reiškia gebėjimą atpažinti kylančias emocijas, pavyzdžiui, pyktį, ir neskubėti reaguoti. Dėmesingumo praktikavimas didina savimonę, mažina impulsyvumą ir padeda išlikti ramiam net emociškai įtemptose situacijose. Žmonės, kurie reguliariai praktikuoja dėmesingumą, dažnai patiria mažiau pykčio ir pasižymi mažesniu polinkiu į agresiją (Densonas, 2015).
Nors agresija gali kilti tarsi savaime – iš emocijos, aplinkos ar net biologinių impulsų – ji nėra neišvengiama. Mūsų gebėjimas ją valdyti nėra duotybė, o lavinamas įgūdis. Pasitelkę paprastus, bet moksliškai pagrįstus metodus, galime kurti daugiau ramybės ne tik savo viduje, bet ir santykiuose su kitais.
Suvaldyti agresiją – tai išmokti gyventi su gamta, o ne prieš ją.
Kai išmoksti įsiklausyti į vidų – pajusti slėgio svyravimus, atpažinti tamsius debesų šešėlius mintyse – ima ryškėti dėsningumai. Tuomet galima ne slėptis, o ruoštis: rasti ramų kampą sieloje, nukreipti emocijų upes, kad jos neužlietų to, kas brangu. Kartais net pavyksta sulaikyti audrą dar jai neprasiveržiant – vien tuo, kad laiku ją pastebėjai. Ir tada agresija tampa ne griaunanti jėga, o tarsi lietus – stiprus, bet gyvybę nešantis. Tas pats lietus, kuris kartais skalauja stogus, kartais pažadina miegančius daigus.
Literatūros sąrašas
Bushman, B. J., & Cooper, H. M. (1990). Effects of alcohol on human aggression: An integrative research review. Psychological Bulletin, 107(3), 341–354. https://doi.org/10.1037/0033-2909.107.3.341
Cashdan, E. (2003). Hormones and competitive aggression in women. Aggressive Behavior, 29(2), 107–115. https://doi.org/10.1002/ab.10041
Denson, T. F. (2015). Four promising psychological interventions for reducing reactive aggression. Current Opinion in Behavioral Sciences, 3, 136–141. https://doi.org/10.1016/j.cobeha.2015.04.003
Drndarević, N. (2021). Psychological theories of aggression. Zbornik Instituta Za Kriminološka I Sociološka Istraživanja, XL(2–3), 91–104. https://doi.org/10.47152/ziksi202123026
Huesmann, L. R., & Eron, L. D. (1989). Individual differences and the trait of aggression. European Journal of Personality, 3(2), 95–106. https://doi.org/10.1002/per.2410030204
On the biological basis of sex differences in aggression. (1980, December 1). PubMed. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/7471930/
Veroude, K., Zhang‐James, Y., Fernàndez‐Castillo, N., Bakker, M. J., Cormand, B., & Faraone, S. V. (2015). Genetics of aggressive behavior: An overview. American Journal of Medical Genetics Part B: Neuropsychiatric Genetics, 171(1), 3–43. https://doi.org/10.1002/ajmg.b.32364