(su praktine dalimi)
Parengė psichologė Jolanta Kundrotienė
Sausis dažnai prasideda su dideliais pažadais: „nuo šiol sportuosiu kasdien“, „nebevalgysiu saldumynų“, „būsiu visada produktyvus“. Po šventinio laikotarpio, kupino maisto, susitikimų, vėlyvų vakarų ir mažiau struktūros, norisi „susitvarkyti gyvenimą“ – tapti geresne savo versija, viską pradėti nuo švaraus lapo.
Tačiau būtent čia dažnai ir įstringame. Užuot pasirinkę švelnų grįžimą į ritmą, pasirenkame kraštutinumus. Griežti naujametiniai sprendimai ima veikti ne kaip įkvėpimas, o kaip spaudimas – kalendorinė pareiga, kurią reikia vykdyti kiekvieną dieną. Vos vieną kartą nukrypus nuo plano, įsijungia vidinis kritikas: „štai, vėl nepavyko“. Ir tada motyvaciją pakeičia kaltė, gėda bei nusivylimas savimi – labiausiai stabdantys ir demotyvuojantys jausmai.
Tačiau tikri, ilgalaikiai pokyčiai dažniausiai neprasideda nuo drastiškų taisyklių ar visko iš karto. Jie gimsta iš mažų, sąmoningų pasirinkimų, iš švelnumo sau ir iš realistiško požiūrio į savo galimybes. Sausis nėra egzaminas, o veikiau kvietimas susitikti su savimi: įvertinti, ko iš tiesų reikia, ko jau per daug ir ką norisi nešti toliau, o ką pagaliau paleisti.
Ką verta palikti praėjusiems metams, ką pasikviesti į ateinančius?
- Didžiulius pažadus keisti į mažus žingsnius.
„Niekada“ ir „visada“ skamba gražiai ir tarsi suteikia aiškumo, bet realybėje jie retai išsilaiko. Tai viena iš dažnų mąstymo klaidų – matyti viską juodai arba baltai. O juk gyvenimas vyksta per mažus, kartais net nepastebimus žingsnius, kurie ilgainiui nuveda daug toliau nei grandioziniai, iš karto „tobuli“ tikslai.
Užuot pasižadėję „treniruosiuosi kasdien“, pradėkime nuo 10 minučių judėjimo kelis kartus per savaitę. Kai maži įpročiai įsitvirtina, jie auga savaime.
- Savigraužą už klaidas keisti į švelnumą sau.
Kiekvienas atidėtas pasivaikščiojimas ar suvalgytas pyragėlis – ne pralaimėjimas, o natūrali gyvenimo dalis. Kai dėl to pradedame save bausti, kritikuoti ar nuvertinti, ne tik neprisiartiname prie tikslo, bet prarandame vidinę motyvaciją. Vietoje griežto „vėl nepavyko“ daug naudingiau paklausti savęs, ko man dabar labiausiai reikia – poilsio, palaikymo ar švelnaus paskatinimo?
Pagalvokite, jeigu kitas žmogus su mumis bendrautų tokiais žodžius, kokius kartais patys sau sakome, ar norėtume su juo draugauti?
Būti sau draugu reiškia pastebėti pastangas, o ne tik trūkumus. Išmokti save palaikyti taip, kaip palaikytum artimą žmogų.
- Nuolatinį lyginimąsi keisti į dėmesį resursams.
Socialiniuose tinkluose visi atrodo produktyvūs, sportuojantys, gerai besijaučiantys ir savo gyvenimą laikantys užtikrintai savo rankose. Tačiau tai – tik maža, kruopščiai atrinkta realybės dalis. Lygindamiesi su kitų „geriausiomis akimirkomis“, dažnai pradedame jaustis nepakankami, pavėlavę, atsilikę. O tai tyliai naikina mūsų pasitikėjimą savimi ir eikvoja energiją.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas žmogus turi skirtingas pradines pozicijas, galimybes, patirtis, nematomas kovas, o svarbiausia – įgimtą nervų sistemą. Todėl ir tempai, ir kryptys negali būti lygūs. Tai, kas vienam atrodo kaip minimalus krūvis, kitam gali būti jau riba.
Vietoje klausimo „Kodėl aš ne toks, kaip jie?“ pabandykite paklausti savęs:
„Kas man šiuo metu duoda jėgų? O kas jas pamažu atima?“
Kai pradedame stebėti save, savo kūną, emocijas ir reakcijas, galime pamatyti labai konkrečius signalus: vienos veiklos įkrauna, kitos – sekina, net jei iš šono jos atrodo teisingos ar naudingos. Ir būtent čia atsiranda tikroji savirūpa – ne aklas sekimas paskui kitus, o sąmoningas savo poreikių atpažinimas ir gerbimas.
Daugiau įtraukiant tai, kas maitina (ramybę ar judesį, kūrybą, tylą, pokalbį, gamtą), o mažinant tai, kas sunkina, kasdienybė tampa ne tik produktyvesnė, bet ir švelnesnė SAU pačiam.
Įgūdžių formavimo paruoštukas
(3–5 minutės, galima atlikti bet kur)
Šio pratimo idėja – vietoje spaudimo, savigraužos ir lyginimosi išmokti kasdien įjungti švelnesnį, labiau į rūpinimąsi savimi orientuotą režimą.
1 žingsnis – sumažinti pažadus.
Užrašykite vieną dalyką, kurį šiandien norėtumėte padaryti, bet sumažinkite jį iki mažiausios įmanomos versijos.
Pvz.:
- „Eiti į sporto salę“ → „10 minučių pasivaikščioti“
- „Sveikai maitintis“ → „Įtraukti vieną sveikesnį pasirinkimą“
- „Sutvarkyti visus namus“ → „Sutvarkyti vieną stalčių“
Mažoji versija turi būti tokia maža, kad beveik juokinga.
***
2 žingsnis – nustoti bausti.
Užrašykite vieną sakinį, kurį sau pasakytumėte, jei nepavyks.
Ne tobulą, o tikrą, žmogišką.
Pvz.:
- „Aš mokausi. Man leidžiama klysti.“
- „Padariau pertrauką – irgi gerai.“
- „Galiu pradėti iš naujo, dabar arba rytoj.“
Šis sakinys bus Jūsų „švelnus vidinis amortizatorius“, kuris sušvelnina kritimą į savigraužą.
***
3 žingsnis — lyginimuisi NE!
Užrašykite du dalykus:
✓ Kas šiuo metu man suteikia energijos?
✓ Kas man atima energiją?
Tada pasirinkite vieną energijos suteikiantį dalyką ir įtraukite į šios dienos programą (kad ir 5 minutėms).
Tai gali būti visai paprasta: šilta arbata, tyli pertraukėlė, trumpa mankšta, palaikantis pokalbis, mėgstama muzika.
Sausis neturi būti įrodymas, kad esate pakankamai stiprūs ar drausmingi. Jis gali tapti ramesniu sugrįžimu į save – į savo kūną, savo ribas, savo tikrąjį poreikį pailsėti, sulėtėti ar, priešingai, švelniai pajudėti. Kiekviena diena – tai nauja galimybė pasirinkti vieną mažą dalyką, kuris Jus palaikys, nuramins ar suteiks trupinėlį daugiau aiškumo ir šviesos. Ir jei kartais vėl pasimesite, suklupsite ar pamiršite – tai nėra ženklas sustoti. Tai kvietimas dar kartą sau priminti: rūpintis savimi nereiškia būti tobulam. Tai reiškia būti sau draugiškam.
#pažadai #emocijos