psichologės Dovilės Kavaliauskaitės straipsnis
Giedromis vasaros dienomis mūsų vidinė gyvenimo saulė taip pat gali pradėti šviesti ryškiau, įnešdama į kasdienybę daugiau lengvumo, meilės, šilumos. Tačiau kai kurių žmonių širdys net ir vaiskiausią dieną temdomos gilaus skausmo debesų. Tose širdyse veši beribė vienatvė, nepavaldi nei laikui, nei vietai. Kartais vienatvė – žmogaus pasirinkimas, o kartais ją lemia netektis, negebėjimas megzti žmogiškų santykių. Tikriausiai daugelis sutiktumėme, kad netektį ir (ar) vienatvę sunku ne tik išgyventi, bet ir apie tai kalbėti. Visgi tiesa tokia, kad šių patyrimų išvengti neįmanoma, todėl juos įsileisti bei patyrinėti tam tikra dalimi yra būtina. O galbūt net ir pačiuose skaudžiausiuose išgyvenimuose galima rasti grožio ir prasmės?
Netektis
Netektis yra praradimas kažko mums brangaus ir svarbaus. Netektį išgyvename ne tik per artimojo mirtį. Galime netekti meilės, orumo, draugystės, tėvynės, savivertės, materialaus turto, darbo ar statuso. Netektis byloja, kad kiekviena pradžia turi ir pabaigą. Kiekvieną netektį tenka išgyventi, nepriklausomai nuo to, ar ji būtų laikina, ar visiems laikams. Tai – sunkus ir gilus patyrimas, reikalaujantis laiko. Net ir nežymiai malštant skausmui, ilgainiui svarbu mokytis vėl priimti naujas gyvenimo užduotis – įsileisti ir kurti naujus ryšius, atrasti naujas savo gyvenimo dalis. Be abejonės, šios užduotys nelengvos, norisi prisiminimuose likti ilgiau ar netgi visai atsitraukti nuo ateities. Tačiau užsibūdami praeityje, prarandame gyvenimą dabar, o ateitis tik dar labiau pildosi nerimo ir baimės. Netektis byloja apie akimirkos trapumą, apie tai, jog ir mūsų kažkada nebuvo ir nebebus, todėl viskas, ką turime, yra tik dabartis. Ir nors kiekvienoje netektyje glūdi daug skausmo, joje slypi ir asmens augimo galimybė, atnešanti daugiau brandos, priėmimo, realybės, kantrybės, ištvermės. Be abejonės, tam, kad šis augimas vyktų, pirmiausia svarbu leisti viskam būti – kalbėti apie vyraujančias mintis ir jausmus, neneigti savo būsenų, jų neslopinti psichoaktyviomis medžiagomis, neignoruoti.
Vienatvė ir vienišumas
Nepriklausomai nuo to, iš kur vienatvė kyla – ligos, mirties, at(si)skyrimo ar kitų patirčių – ji gali aplankyti vaiką ir suaugusį, visiškai sveiką ir sergantį, turintį tik tiek, kiek reikia, norint išgyventi, ir visomis gyvenimo gėrybėmis apipiltą žmogų. Kartais galime stovėti milžiniškoje minioje nepažįstamųjų ar glaudžioje grupėje artimų žmonių, tačiau viduje jaustis visiškai vieniši. Nors kasdienybėje neretai vienišumas ir vienatvė taikomi panašiame kontekste, pažvelgus giliau, šios sąvokos savyje talpina kiek skirtingas prasmes. Kaip rašo garsus vienatvės tyrinėtojas Moustakas (2008), vienatvė yra „egzistencinė gyvenimo duotybė, tokia pat universali ir neišvengiama kaip laisvė, meilė, prasmės siekimas ar mirtis“. O vienišumas, anot autoriaus, suprantamas kaip subjektyvus, skaudus žmogiškųjų ryšių stokos išgyvenimas ir jų ilgesys. Žmogus tampa vienišas tiek, kiek jis yra iki galo nepažini ir neatskleidžiama, sudėtinga asmenybė. Atrodo paradoksalu, tačiau kartais būtent per vienatvę – kelionę į savo paties prigimtį – galime išsivaduoti nuo vienišumo. Vienatvė gali būti tylus susitikimas su savimi, kuris itin svarbus ir reikalingas, norint pažinti savo savastį, mintis, jausmus, kitus žmones ir pasaulį. Pasilikimas tik su pačiu savimi dažnai yra būtina susikaupimo, apsisprendimo, gilaus pamąstymo ar įsijautimo sąlyga. Tik pradėję nuo savęs, atsigręždami į savo paties pažeidžiamumą, kurdami darnų, priimantį santykį su savimi, galime kur kas lengviau megzti santykius su kitais. O kaip dažnai, norėdami pasprukti nuo vienišumo, pirmiausia atsigręžiame ne į save, bet skubame į kitus, galbūt naujus santykius, ieškome žmonių, užpildome savo dienas įvairiausių veiklų, kad tik išvengtumėme šios akistatos? Deja, joks kitas žmogus nepripildys mūsų to, ko nesame sukūrę santykyje su savimi.
Apibendrinant prasminga prisiminti K. O. Polukordienės ir bendraautorių (2005) mintį, jog „neverta vytis visuomenėje tvyrančios netiesos ir besikėsinančio tapti norma šūkio „Viskas gerai ir bus dar geriau“. Visatoje absoliutūs dalykai neegzistuoja. Netektis, vienatvė, liūdesys ir kančia turi savo vietą gyvenime taip pat kaip džiaugsmas ar meilė. Pažinkime save, būkime atviri visiems savo išgyvenimams, mokykimės priimti ir gyventi dabartyje.
Literatūra
Mancini A., Bananno G. A. (2011). Loss and grief: The role of individual differences. Resilience and Mental Health, Challenges Across the Lifespan, 189–199.
Moustakas E. Clark. (2008). Vienatvė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
Polukordienė O. K. (2008). Netekčių psichologija. Panevėžys: UAB „Panevėžio spaustuvė“.
Polukordienė O. K., Kazlauskaitė A., Skruibis P., Aleliūnaitė R., Bagdonienė M. (2005). Draugo laiškai – II. Netektys. Vilnius: Heksagrama.