psichologės Jolantos Kundrotienės straipsnis
Šiuolaikinėje visuomenėje intensyvėjant darbo ir gyvenimo ritmui, reikalavimai darbuotojams didėja, jie turi žengti kartu su technologijų naujovėmis, atlaikyti konkurencinę kovą, prisitaikyti prie darbo tempo, pokyčių. Tad nenuostabu, kad dirbantys žmonės ima jausti įtampą, nuovargį, senka jų fiziniai ir emociniai resursai, ilgainiui iškyla profesinio perdegimo grėsmė.
Profesinis perdegimas, kai kur literatūroje vadinamas pervargimu (angl. burnout) – jau sutariama, kad tai fizinis, emocinis ir psichinis išsekimas, kuriam būdingas nuovargis, nusivylimas ar apatija, sukelti ilgalaikio streso ar per didelio aktyvumo (The Oxford Pocket Dictionary of Current English, 2009).
Priežastiniai profesinio perdegimo ryšiai visada buvo diskusijų objektas: vienos krypties atstovai tai sieja su darbo veiksniais, tam tikra profesija, o kiti – su asmenybės bruožais ar demografinėmis charakteristikomis.
Profesinis perdegimas „užkrečiamas“ kaip infekcinė liga. Kartais sutinkami perdegę skyriai ir net ištisos organizacijos. Manoma, kad toks profesinio perdegimo sindromas yra būdingas socialinių, komunikatyvių profesijų atstovams. Tai medicinos darbuotojai, mokytojai, vadybininkai, konsultuojantys psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai, policininkai, kalėjimo prižiūrėtojai, politikai, parduotuvių personalas ir kt. Šių žmonių darbas pasižymi tuo, kad jame yra daug emociškai sudėtingų tarpasmeninių situacijų ir tai reikalauja iš dirbančiojo vidinių resursų, didelio asmeninio indėlio ir pasitikinčio santykio sukūrimo bei mokėjimo valdyti bendravimo situacijos emocinę įtampą.
Profesinio perdegimo sindromas pasireiškia įvairiausiais simptomais, kai žmogus jaučiasi apatiškas, prislėgtas, dingsta noras kažkuo domėtis ar siekti, nebemoka sukontroliuoti įvykių.
Padažnėję sveikatos sutrikimai, ypač peršalimo ligos, svarbus profesinio perdegimo kaip užsitęsusio streso požymis. Be to, kad žmogus jaučia didelį įvairiapusį diskomfortą ir nusivylimą, moksliškai buvo įrodyta, jog profesinio perdegimo sindromas nėra pavojingas asmens gyvybei, tačiau galima teigti, kad perdegimas gali lemti širdies smūgį. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pastebėti perdegimo sindromo požymius, simptomus ir kuo anksčiau pradėti teikti pagalbą ar net gydymą.
PATEIKSIME GALIMUS PROFESINIO PERDEGIMO POŽYMIUS PAGAL POBŪDĮ:
Bendrieji požymiai:
• dingęs noras dirbti, siekti tikslų;
• pamažėjęs susikoncentravimas;
• šiurkštus bendravimas su aplinkiniais;
• nuovargis, apatiškumas;
• atsiradęs dirglumas.
Fiziniai požymiai:
• sutrikęs miegas;
• kraujospūdžio pakitimai;
• migrena;
• problemos su skrandžiu;
• neatsipalaidavimas;
• padažnėję peršalimai ar gripas;
• jaučiamas skausmas stuburo srityje.
Emociniai požymiai:
• dirglumo bei irzlumo padidėjimas;
• nerimas;
• prarastas pasitikėjimas savimi;
• nusivylimo jausmas;
• neturėjimas ką veikti;
• perdėtas įtarumas.
Apie profesinį perdegimą kalbama ne kaip apie ligą, bet kaip apie sindromą, t. y. kaip apie organinę simptomų visumą. Kai kurie autoriai teigia, kad perdegimas yra tam tikras streso aspektas. Tai profesinio tarpasmeninio streso pasekmė. Tokiu būdu perdegimas atsiranda, kai žmogaus gebėjimo prisitaikyti galimybės įveikiant profesinį stresą būna viršytos. Pagal Maslach ir Jackson (1981), perdegimas yra atsakomoji reakcija į ilgai trunkantį profesinės tarpasmeninės komunikacijos stresą. Apima tris komponentus: emocinis išsekimas, depersonalizacija ir asmeninių pasiekimų arba, kitaip tariant, savirealizacijos sumažėjimas.
EMOCINIS IŠSEKIMAS. Pirmasis simptomas susijęs su darbu. Iš pradžių žmogus dirbo džiugiai ir uoliai, dabar nebejaučia nei džiaugsmo, nei noro dirbti. Emocinis reiškia su procesu susijusius jausmus. Emocinis išsekimas pasireiškia emocinės įtampos pojūčiu bei tuštumo jausmu, emocinių resursų išsekimo jausmu, motyvacijos sumažėjimas. Žmogus jaučia, kad negali atsiduoti darbui taip, kaip anksčiau. Atsiranda emocijų prislopinimo, bukumo jausmas. Sunkiais atvejais galimi nekontroliuojami emocijų proveržiai.
DEPERSONALIZACIJA. Antrasis simptomas, kuris yra tarpasmeninio pobūdžio. Tai tendencija vystyti negatyvų, beasmenį, cinišką santykį su recipientais. Pradėjęs dirbti žmogus aktyviai bendrauja su mokiniais, pacientais, klientais ir t. t., dabar to nebedaro, laikosi atstumo. Toks požiūris gali būti nukreiptas ir į instituciją: prasideda nuolatinė jos kritika, juntamas kartėlis. Šis šaltumas yra būdas gintis: mažiau atsiveri kitiems, kad mažiau kentėtum.
SAVIREALIZACIJOS MAŽĖJIMAS. Trečiasis simptomas susijęs su pačiu asmeniu. Pasireiškia kompetencijos savo darbe jausmo sumažėjimu, nepasitenkinimu savimi, savo veiklos reikšmingumo sumažinimu, negatyviu savęs suvokimu profesinėje plotmėje. Labai svarbus požymis, kad iš pradžių, pradėjęs dirbti, žmogus juto, kad išties save realizuoja, vėliau vis dažniau apima jausmas, kad nepasiekia savo tikslų. Netrukus tokios mintys apninka vertinant savo gebėjimus, gali imti įtikinėti save, kad nėra kompetentingas ir negeba pateisinti jį supančių žmonių lūkesčių. Palengva, nuolat patirdamas tokį nesėkmės jausmą, pradeda abejoti savo verte, praranda pasitikėjimą savimi.
Dėl ko profesinio perdegimo prevencija turėtų rūpėti organizacijoms?
• blogėja darbo kokybė, klientų aptarnavimo kokybė;
• padidėja klientų praradimo rizika;
• gali pablogėti organizacijos reputacija;
• personalo lojalumo mažėjimas;
• personalo kaitos didėjimas;
• išlaidų personalų atrankai bei paruošimui didėjimas.
Natūralu, kad visos šios rizikos gali mažinti verslo pelną.
Dažniausios su darbu susijusios profesinio perdegimo sindromo priežastys:
• pastovus naujumo jausmas;
• būtinybė nuolatos tobulėti;
• jausmas, kad darbas mažai kontroliuojamas ar visai nekontroliuojamas;
• pripažinimo ar gero darbo įvertinimo stoka;
• neaiškūs lūkesčiai darbe ar pernelyg dideli reikalavimai;
• monotoniškas ar neįdomus darbas;
• darbas chaotiškoje aplinkoje ar esant dideliam spaudimui;
• dėl komunikavimo technologijų dirbama namuose, po darbo valandų bei savaitgaliais; • nuolatinis bendravimas ir atsakomybė už žmones (pvz., pacientus, auklėtinius).
Norint sau padėti išvengti perdegimo, vertėtų ieškoti savo intereso bet kokiame, net rutininiame darbe. Mokytis keisti požiūrį į savo klaidas – pažiūrėti į tai kaip į galimybę išmokti ko nors naujo. Atsiradus rutinos jausmui, siekimas tapti globėju jauniems ir nepatyrusiems darbuotojams galėtų padėti ją išsklaidyti. Taip pat daugeliui žmonių gerina nuotaiką socialinių ryšių plėtimas: ieškojimas bendraminčių, geras emocijas teikiančių veiklų po darbo ir pan.
Tyrimais įrodyta, kad stresui įveikti, kas yra vienas svarbiausių faktorių profesinio perdegimo sindromui išsivystyti, efektyvios įvairios relaksacijos, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, fizinis aktyvumas, miego režimas, visavertė mityba ir kt.
Sužinoti daugiau apie profesinį perdegimą, kaip padėti sau valdyti stresą, emocijas, išbandyti praktiškai keletą savipagalbos būdų, galite dalyvaudami Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro organizuojamuose mokymuose: https://www.sveikatosbiuras.lt/lt/bendruomenes-sveikatos-stiprinimas/psichikos-sveikata/ Klaipėdoje ir Neringoje įsikūrusių darboviečių kolektyvams gali būti vedami mokymai susidarius 10–12 kolektyvo narių grupei (vienoje įstaigoje gali būti suburiamos kelios grupės).
Dėmesingo įsisąmoninimo praktikos pratimas įsižeminimui, minčių nukreipimui grįžimui į dabarties momentą. Rekomenduojama jį atlikti tada, kai jaučiamas stiprėjantis nerimas, kylant nevaldomam stresui (distresui). Efektyviausia pratimą atlikti atsisėdus patogiai ir išlaikant tiesų stuburą ir abiejų kojų padus stabiliai atrėmus į pagrindą, tačiau galima tai daryti ir tiesiog gatvėje, pritaikant esamų aplinkybių galimybes. Užduodame mintyse sau po vieną klausimą, leidžiantį sau pajausti, užfiksuoti.
Klausimai:
• Ką aš matau? – įvardinti 5 dalykus.
• Ką aš girdžiu? – galima užsimerkti, taip sustiprėja pojūčiai. Įsivardinti girdimus garsus.
• Ką aš užuodžiu? – užsimerkus įsivardinti kvapus.
• Gal jaučiu kokį skonį burnoje? – užsimerkus įsivardinti skonį.
• Ką aš jaučiu (kūno pojūčiai)? – užsimerkus įsivardinti pojūčius.